1965 M. ERETINĖ DEKLARACIJA, PASKELBTA II VATIKANO SUSIRIKIMO:

 

 

PAREIŠKIMAS

ŽMOGAUS ORUMA

APIE RELIGIJOS LAISVĘ

 

INDIVIDUALAUS IR BENDRUOMENIŲ TEISĖ
Į socialinę ir pilietinę laisvę religijos klausimais

1. Mūsų laikų žmonės vis labiau suvokia žmogaus asmens orumą, ir daugėja tų, kurie reikalauja, kad žmonės savo veiksmuose, vadovaudamiesi pareigos jausmu, o ne prievarta, naudotųsi savo atsakingu sprendimu ir laisve. Jie taip pat reikalauja teisiškai apriboti viešąją valdžią, kad nebūtų pernelyg ribojama teisingos laisvės apimtis – tiek individualios, tiek asociacijų. Šis laisvės reikalavimas žmonių visuomenėje pirmiausia susijęs su žmogaus dvasios gėrybėmis, ypač tomis, kurios susijusios su laisvu religijos praktikavimu visuomenėje. Stropiai atsižvelgdamas į šiuos proto siekius ir siekdamas parodyti, kaip jie atitinka tiesą ir teisingumą, šis Vatikano Susirinkimas tyrinėja šventąją tradiciją ir Bažnyčios mokymą, iškeldamas į šviesą naujus dalykus, visada derinančius su senaisiais.

Pirma, Šventasis Susirinkimas išpažįsta, kad Dievas žmonijai apreiškė kelią, kuriuo, Jam tarnaudami, žmonės gali būti išgelbėti ir rasti laimę Kristuje. Mes tikime, kad ši vienintelė tikroji religija gyvuoja Katalikų ir Apaštalų Bažnyčioje, kuriai Viešpats Jėzus patikėjo misiją skleisti ją visiems žmonėms, sakydamas apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami juos laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). Savo ruožtu visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač apie Dievą ir Jo Bažnyčią, ir, ją pažinę, ją priimti ir praktikuoti.

Šventasis Susirinkimas taip pat pripažįsta, kad šios pareigos veikia ir saisto žmonių sąžinę, ir kad tiesa save įgalioja tik pačios tiesos jėga, kuri švelniai, bet galingai persmelkia sielas. Kadangi religinė laisvė, kurios žmonėms reikia norint įvykdyti savo pareigą garbinti Dievą, yra susijusi su imunitetu nuo prievartos pilietinėje visuomenėje, jis palieka nepaliestą tradicinę katalikų doktriną apie asmenų ir visuomenių moralinę pareigą tikrai religijai ir vienatinei Kristaus Bažnyčiai. Be to, kalbėdamas apie šią religinę tiesą, Šventasis Susirinkimas ketina plėtoti pastarųjų popiežių doktriną apie neliečiamas žmogaus asmens teises ir visuomenės teisinę tvarką.

I SKYRIUS

BENDRA RELIGIJOS LAISVĖS SĄVOKOS SĄVOKOS

Religinės laisvės objektas ir pagrindas

2. Šis Vatikano Susirinkimas pareiškia, kad žmogus turi teisę į religijos laisvę. Ši laisvė pasireiškia tuo, kad visi žmonės yra apsaugoti nuo prievartos, tiek iš asmenų, tiek iš socialinių grupių, tiek iš bet kurios žmonių valdžios pusės, taip, kad religiniais klausimais niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę ir niekam nebūtų trukdoma elgtis pagal ją privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, laikantis deramų ribų. Be to, jis pareiškia, kad teisė į religijos laisvę iš tiesų grindžiama pačiu žmogaus asmens orumu, kaip jį supranta apreikštasis Dievo žodis ir pats natūralus protas. Ši žmogaus asmens teisė į religijos laisvę turi būti pripažinta visuomenės teisinėje tvarkoje, kad ji taptų pilietine teise.

Visi žmonės, dėl savo įgimto asmens orumo – tai yra, apdovanoti protu ir laisva valia, taigi ir praturtinti asmenine atsakomybe – yra skatinami pačios savo prigimties ir moraliai įpareigoti ieškoti tiesos, ypač tos, kuri susijusi su religija. Jie taip pat įpareigoti priimti žinomą tiesą ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal jos reikalavimus. Tačiau žmonės negali įvykdyti šios pareigos savo prigimčiai tinkamu būdu, nebent jie džiaugtųsi ir psichologine laisve, ir imunitetu nuo išorinės prievartos. Taigi teisė į religijos laisvę grindžiama ne subjektyviu asmens polinkiu, o pačia jo prigimtimi. Todėl teisė į šį imunitetą išlieka net ir tiems, kurie nevykdo pareigos ieškoti tiesos ir jos laikytis, ir jos įgyvendinimas, jei palaikoma teisinga viešoji tvarka, negali būti trukdomas.

Religinė laisvė ir žmogaus ryšys su Dievu

3. Visa tai tampa dar aiškiau tiems, kurie mano, kad aukščiausia žmogaus gyvenimo norma yra tas pats dieviškasis įstatymas – amžinas, objektyvus ir visuotinis, – kuriuo Dievas tvarko, nukreipia ir valdo pasaulį bei žmonių bendruomenės kelius pagal savo išminties ir meilės planą. Dievas padaro žmoniją šio įstatymo dalininke, kad, švelniu dieviškosios Apvaizdos būdu, mes vis geriau pažintume nekintamą tiesą. Todėl kiekvienas turi pareigą ir, atitinkamai, teisę ieškoti tiesos religiniais klausimais, kad, naudodamasis tinkamomis priemonėmis, galėtų išmintingai formuoti teisingus ir teisingus sąžinės sprendimus.

Dabar tiesos reikia ieškoti tokiu būdu, kuris dera prie žmogaus asmens orumo ir jo socialinės prigimties, tai yra laisvai tyrinėjant, pasitelkiant mokymą ar švietimą, bendravimą ir dialogą, kurių pagalba vieni kitiems aiškina tiesą, kurią rado arba mano radę, kad padėtų vieni kitiems jos ieškoti; ir kai tai sužinoma, ją reikia tvirtai priimti asmeniškai pritariant.

Žmogus suvokia ir atpažįsta dieviškojo įstatymo diktatus per savo sąžinę; sąžinę, kurios jis privalo ištikimai laikytis visoje savo veikloje, kad pasiektų Dievą, kuris yra jo tikslas. Todėl jis negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę. Jam taip pat negalima trukdyti elgtis pagal savo sąžinę, ypač religiniais klausimais. Mat religijos praktika iš prigimties pirmiausia susideda iš savanoriškų ir laisvų vidinių veiksmų, kuriais žmogus tiesiogiai bendrauja su Dievu: tokių veiksmų negali įsakyti ar uždrausti vien žmogiška valdžia. Ir pati socialinė žmogaus prigimtis reikalauja, kad jis išoriškai parodytų savo vidinius religinius veiksmus, kad bendrautų su kitais religiniais klausimais, kad bendruomeniškai išpažintų savo religiją.

Todėl tai yra įžeidimas žmogui ir tvarkai, kurią Dievas nustatė žmonėms, jei, saugant teisingą viešąją tvarką, žmogui neleidžiama laisvai praktikuoti religijos visuomenėje.

Be to, religiniai veiksmai, kuriais žmonės, remdamiesi giliausiais įsitikinimais, privačiai ir viešai bendrauja su Dievu, savo prigimtimi peržengia žemiškąją ir pasaulietinę tvarką. Todėl pasaulietinė valdžia, kurios tikrasis tikslas yra saugoti bendrąjį gėrį laike, privalo pripažinti ir skatinti savo piliečių religinį gyvenimą; tačiau ji viršija savo įgaliojimus, jei bando nukreipti religinius veiksmus ar jiems trukdyti.

Religinių bendruomenių laisvė

4. Individualių asmenų laisvė arba imunitetas nuo prievartos religiniais klausimais taip pat turi būti pripažintas, kai jie veikia kolektyviai. Nes tiek žmonijos, tiek pačios religijos socialinei prigimčiai reikalingos religinės bendruomenės.

Šios bendruomenės, jei nepažeidžiami teisingi viešosios tvarkos reikalavimai, turi teisę į imunitetą tvarkytis pagal savo taisykles, gerbti dievybę viešomis pamaldomis, padėti savo nariams gyventi religinį gyvenimą ir remti juos doktrina, taip pat skatinti institucijas, kuriose nariai bendradarbiauja, kad sutvarkytų savo gyvenimą pagal savo religinius principus.

Religinės bendruomenės taip pat turi teisę, kad teisminės priemonės ar civilinės valdžios administraciniai veiksmai joms netrukdytų rinkti, mokyti, skirti ir perkelti savo dvasininkus, bendrauti su religinėmis valdžios institucijomis ir bendruomenėmis, įsikūrusiomis kitose pasaulio dalyse, arba pasirinkti religinius pastatus ir įsigyti bei naudoti tinkamą turtą.

Religinės bendruomenės taip pat turi teisę, kad joms nebūtų trukdoma mokyti ir viešai išpažinti savo tikėjimą tiek žodžiu, tiek raštu. Tačiau skleidžiant religinį tikėjimą ir diegiant papročius, visada reikia susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie gali atrodyti kaip prievarta, nesąžiningas ar neteisus įtikinėjimas, ypač bendraujant su neišsilavinusiais ar stokojančiais žmonėmis. Toks elgesys turėtų būti laikomas piktnaudžiavimu savo teisėmis ir kitų teisių pažeidimu.

Religinė laisvė taip pat apima religinių bendruomenių teisę laisvai reikšti unikalią savo doktrinos vertę visuomenės tvarkymui ir visos žmonių veiklos gyvybingumui. Galiausiai, asmenų teisė, vedama savo religinių jausmų, laisvai burtis į organizacijas arba steigti švietimo, kultūros, labdaros ir socialines asociacijas yra pagrįsta žmonijos socialine prigimtimi ir pačia religijos prigimtimi.

Šeimos religinė laisvė

5. Kiekviena šeima, kaip visuomenė, turinti savo prigimtines ir pagrindines teises, turi teisę laisvai tvarkyti savo religinį gyvenimą, vadovaujant tėvams. Tėvai turi teisę nustatyti savo vaikams teikiamo religinio auklėjimo formą pagal savo religinius įsitikinimus. Todėl pilietinė valdžia privalo pripažinti tėvų teisę tikrai laisvai pasirinkti mokyklas ar kitas švietimo priemones, neužkraudama jiems tiesioginių ar netiesioginių nepagrįstų naštų už šią pasirinkimo laisvę. Be to, tėvų teisės pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti mokyklos pamokas, kurios neatitinka tėvų religinių įsitikinimų, arba jei primetama viena švietimo sistema, kuri visiškai atmeta religinį mokymą.

Religinės laisvės skatinimas

6. Kadangi visuomenės bendrasis gėris, kuris yra socialinio gyvenimo sąlygų, kuriomis žmonės gali visapusiškiau ir lengviau pasiekti savo tobulumą, visuma, pirmiausia remiasi žmogaus asmens teisių ir pareigų laikymusi, religijos laisvės teisės apsauga liečia piliečius, valstybės valdžią, Bažnyčią ir kitas religines bendruomenes, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų ypatingą prigimtį ir atitinkamą jų pareigą bendrajam gėriui.

Neliečiamų žmogaus teisių apsauga ir skatinimas yra esminė visos pilietinės valdžios pareiga. Todėl pilietinė valdžia privalo veiksmingai prisiimti atsakomybę už visų piliečių religinės laisvės apsaugą teisingais įstatymais ir kitomis tinkamomis priemonėmis bei sudaryti palankias sąlygas religiniam gyvenimui, kad piliečiai galėtų veiksmingai naudotis savo religinėmis teisėmis ir vykdyti savo pareigas, o pati visuomenė galėtų džiaugtis teisingumo ir taikos palaiminimais, kylančiais iš žmonijos ištikimybės Dievui ir Jo šventajai valiai.

Jei, atsižvelgiant į ypatingas tautų aplinkybes, religinei bendruomenei visuomenės teisinėje santvarkoje suteikiamas ypatingas pilietinis pripažinimas, būtina, kad tuo pačiu metu būtų pripažinta ir gerbiama visų piliečių ir religinių bendruomenių teisė į religijos laisvę.

Galiausiai, civilinė valdžia privalo užtikrinti, kad piliečių teisinė lygybė, kuri taip pat priklauso bendrajam visuomenės gėriui, niekada nebūtų pažeidžiama, nei viešai, nei slapta, dėl religinių priežasčių, nes tarp jų nebūtų daroma jokia diskriminacija.

Iš to išplaukia, kad viešoji valdžia negali priversti piliečių prievarta, gąsdinimu ar kitomis priemonėmis išpažinti ar atsisakyti kokios nors religijos, taip pat negali trukdyti niekam prisijungti prie religinės bendruomenės ar iš jos išeiti. Ir dar labiau prieštarauja Dievo valiai ir šventoms žmogaus bei šeimos teisėms, kai bet kokia forma jėga naudojama religijai panaikinti ar nuslopinti, nesvarbu, ar tai būtų visoje žmonijoje, ar konkrečiame regione, ar konkrečioje grupėje.

Religinės laisvės ribos

7. Religinės laisvės teisė yra įgyvendinama žmonių visuomenėje, todėl jos naudojimas turi būti reglamentuojamas tam tikrų taisyklių.

Įgyvendinant visas laisves, privalu laikytis moralinio asmeninės ir socialinės atsakomybės principo: kiekvienas individas ir socialinė grupė, įgyvendindami savo teises, moralės įstatymo įpareigoti atsižvelgti į kitų teises, savo pareigas kitiems ir visų bendrą gėrį. Privaloma elgtis teisingai ir žmogiškai kiekvieno atžvilgiu.

Be to, kadangi pilietinė visuomenė turi teisę gintis nuo piktnaudžiavimo, kuris gali įvykti prisidengiant religijos laisve, pirmiausia pilietinė valdžia privalo užtikrinti šią apsaugą. Tačiau tai negali būti daroma savavališkai ar nesąžiningai pirmenybę teikiant vienai pusei, o vadovaujantis teisės normomis, atitinkančiomis objektyvią moralinę tvarką. Šios normos yra būtinos veiksmingai visų piliečių šių teisių apsaugai ir taikiai šių teisių pusiausvyrai, tinkamam sąžiningos viešosios tvarkos, kuri yra tvarkingas sambūvis tikrame teisingume, skatinimui ir deramai viešosios moralės apsaugai. Visa tai yra esminė bendrojo gėrio dalis ir apimama viešosios tvarkos sąvokoje. Be to, visuomenėje turi būti laikomasi integralios laisvės principo, pagal kurį laisvė žmonijai turi būti pripažinta kuo plačiau ir turėtų būti ribojama tik tada ir tiek, kiek būtina. Švietimas laisvės įgyvendinimui.

8. Mūsų laikų žmonės patiria įvairiapusių spaudimų ir jiems gresia pavojus prarasti savo pasirinkimo laisvę. Be to, nemažai yra tokių, kurie linkę atsisakyti bet kokio paklusnumo prisidengdami laisve ir menkinti deramą paklusnumą.

Todėl šis Vatikano Susirinkimas ragina visus, o ypač tuos, kurie yra atsakingi už kitų auklėjimą, stengtis ugdyti žmones taip, kad jie, gerbdami moralinę tvarką, paklustų teisėtai valdžiai ir mylėtų tikrąją laisvę; žmones, kurie vertintų daiktus pagal savo kriterijus, remdamiesi tiesa, kurie tvarkytų savo veiklą atsakingai ir stengtųsi remti visa, kas teisinga ir teisinga, mielai derindami savo veiksmus su kitų veiksmais.

Todėl religijos laisvė taip pat turėtų prisidėti prie to, kad žmonės atsakingiau atliktų savo pareigas visuomeniniame gyvenime.

II SKYRIUS

Religinė laisvė apreiškimo šviesoje

Religinės laisvės doktrina
Jo šaknys giliai įsišaknijusios Apreiškime Jonui

9. Kai šis Vatikano Susirinkimas skelbia apie žmogaus teisę į religijos laisvę, jis savo deklaraciją grindžia žmogaus asmens orumu, kurio reikalavimai per šimtmečių patirtį tapo vis akivaizdesni žmogaus protui. Be to, ši laisvės doktrina yra įsišaknijusi dieviškajame Apreiškime, todėl krikščionys jos turi laikytis dar religingiau. Nors Apreiškimas aiškiai nepatvirtina teisės į imunitetą nuo išorinės prievartos religiniais klausimais, jis vis dėlto parodo žmogaus asmens orumą visa jo pilnatve, parodo Kristaus požiūrį į žmogaus laisvę vykdant pareigą tikėti Dievo žodžiu ir moko mus dvasios, kurią šio Mokytojo mokiniai turi atpažinti ir sekti visame kame. Visa tai paaiškina bendruosius principus, kuriais grindžiama šios deklaracijos apie religijos laisvę doktrina. Svarbiausia, kad religijos laisvė visuomenėje visiškai atitinka krikščioniškojo tikėjimo akto laisvę.

Tikėjimo akto laisvė

10. Vienas svarbiausių katalikų doktrinos principų, esantis Dievo Žodyje ir nuolat mokomas Bažnyčios tėvų, yra tas, kad žmogus, tikėdamas, turi savanoriškai atsiliepti į Dievą ir todėl niekas neturėtų būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo valią. Tikėjimo aktas yra savanoriškas savo prigimtimi, nes žmogus, atpirktas Kristaus Išganytojo ir pašauktas Jėzaus Kristaus į įsūnystę, negali laikytis Dievo, kuris apsireiškia, nebent, Tėvo patrauktas, jis suteiktų Dievui racionalią ir nemokamą tikėjimo dovaną. Todėl tikėjimo prigimtį visiškai atitinka tai, kad bet koks žmonių primesimas religiniais klausimais yra atmetamas. Todėl religijos laisvės režimas reikšmingai prisideda prie tokios padėties puoselėjimo, kai žmonės gali būti lengvai pakviesti į krikščioniškąjį tikėjimą, jį priimti savo noru ir aktyviai išpažinti kiekviename savo gyvenimo aspekte.

Kristaus ir apaštalų elgesys

11. Dievas tikrai kviečia žmones tarnauti Jam dvasia ir tiesa, todėl jie yra įpareigoti sąžine, bet ne verčiami. Dievas atsižvelgia į žmogaus, kurį pats sukūrė, orumą, kuris turi būti valdomas savo valios ir mėgautis laisve. Tai ypač išryškėjo Kristuje Jėzuje, kuriame Dievas tobulai apreiškė save ir atskleidė savo kelius. Iš tiesų, Kristus, kuris yra mūsų Mokytojas ir Viešpats, romus ir nuolankios širdies, kantriai traukė ir kvietė mokinius. Tiesa, kad jis rėmė ir patvirtino savo pamokslą stebuklais, kad pažadintų ir sustiprintų savo klausytojų tikėjimą, bet ne tam, kad juos verstų. Jis, žinoma, papeikė tų, kurie jį girdėjo, netikėjimą, bet bausmę paliko Dievui teismo dienai. Siųsdamas apaštalus į pasaulį, jis jiems pasakė: „Kas tikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). Tačiau Jis, žinodamas, kad tarp kviečių buvo pasėta raugių, įsakė palikti jas augti iki pjūties, kuri įvyks pasaulio pabaigoje. Atsisakydamas būti politiniu Mesiju ir valdovu per prievartą, Jis pasirinko vadintis Žmogaus Sūnumi, kuris atėjo „tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Jis apsireiškė kaip tobulas Dievo Tarnas, kuris „nelaužo palūžusios nendrės ir neužgesiną rusenančios dagties“ (Mato 12, 20). Jis pripažino pilietinę valdžią ir jos teises, įsakydamas mokėti mokesčius Cezariui, tačiau aiškiai perspėjo, kad reikia gerbti Dievo aukštesnes teises: „Atiduokite Cezariui, kas Cezario, o Dievui, kas Dievo“ (Mato 22, 21). Galiausiai, užbaigdamas atpirkimo darbą ant kryžiaus, siekdamas žmonijos išganymo ir tikrosios laisvės, Jis užbaigė savo apreiškimą. Jis liudijo tiesą, bet nenorėjo jos jėga primesti tiems, kurie Jam prieštaravo. Nes Jo karalystė nėra ginama jėga, bet yra įkuriama liudijant tiesą ir jos klausantis, ir auga meile, kuria Kristus, išaukštintas ant kryžiaus, traukia žmones prie savęs.

Apaštalai, mokomi Kristaus žodžio ir pavyzdžio, ėjo tuo pačiu keliu. Nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų Kristaus mokiniai stengėsi padėti žmonėms išpažinti Kristų kaip Viešpatį ne per prievartą ar Evangelijos nevertą gudrybę, bet pirmiausia Dievo žodžio galia. Jie ryžtingai skelbė visiems Dievo Išganytojo planą, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4); tačiau kartu jie gerbė silpnuosius, net ir klystančius, taip parodydami, kaip „kiekvienas duos Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14, 12) ir tuo tarpu privalo paklusti savo sąžinei. Kaip ir Kristus, apaštalai visada buvo įsipareigoję liudyti Dievo tiesą, išdrįsdami vis drąsiau skelbti žmonėms ir valdžioms „su pasitikėjimu Dievo žodį“ (Apd 4, 31). Jie tvirtai tikėjo, kad pati Evangelija iš tiesų yra Dievo galia kiekvieno tikinčiojo išgelbėjimui. Todėl, niekindami visus „kūno ginklus“ ir sekdami Kristaus romumo bei nuolankumo pavyzdžiu, jie skelbė Dievo žodį, visiškai pasitikėdami jo dieviška galia sunaikinti Dievo priešų galias ir vesti žmones į tikėjimą Kristumi bei paklusnumą Jam. Apaštalai, kaip ir Mokytojas, pripažino teisėtą pilietinę valdžią: „Nėra jokios valdžios, išskyrus Dievo įsteigtą“, – moko apaštalas, kuris todėl įsako: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai...“ „Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo nustatytai tvarkai“ (Rom 13, 1–2). Ir tuo pačiu metu jie nebijojo prieštarauti viešajai valdžiai, kai ji prieštaravo šventai Dievo valiai: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Nesuskaičiuojama daugybė kankinių ir tikinčiųjų per amžius ir visame pasaulyje sekė šiuo keliu.

Bažnyčia seka Kristaus ir apaštalų pėdomis

12. Todėl Bažnyčia, ištikima Evangelijos tiesai, seka Kristaus ir apaštalų keliu, pripažindama ir skatindama religijos laisvę kaip atitinkančią žmogaus orumą ir Dievo apreiškimą. Per amžius ji saugojo ir mokė iš Mokytojo ir apaštalų gautos doktrinos. Nors Dievo tautos gyvenime, jai žengiant per žmonijos istorijos peripetijas, kartais pasitaikydavo elgesio, mažiau atitinkančio Evangelijos dvasią ar net jai priešingo, Bažnyčia visada laikėsi doktrinos, kad niekas neturėtų būti verčiamas priimti tikėjimą.

Tokiu būdu evangelinis raugas ilgai veikė žmonių protuose ir galingai prisidėjo prie to, kad per amžius jie galėjo pilniau suvokti savo asmens orumą ir subrandinti įsitikinimą, kad religiniais klausimais šis orumas visuomenėje turi būti saugomas nuo bet kokios žmonių prievartos.

Bažnyčios laisvė

13. Tarp dalykų, susijusių su Bažnyčios, netgi pačios pasaulietinės visuomenės, gerove, ir kurie turi būti saugomi visada ir visur bei ginami nuo bet kokios neteisybės, neabejotinai nepaprastai svarbu, kad Bažnyčia turėtų tiek veiksmų laisvės, kiek reikia rūpinantis žmonijos išganymu. Nes tai šventa laisvė, kuria Dievo vienatinis Sūnus praturtino Bažnyčią, nupirkta savo krauju. Ji iš tiesų tokia būdinga Bažnyčiai, kad tie, kurie jai priešinasi, veikia prieš Dievo valią. Bažnyčios laisvė yra pagrindinis Bažnyčios santykių su viešąja valdžia ir visa pilietine tvarka principas.

Bažnyčia reikalauja laisvės žmonių visuomenėje ir bet kokios viešosios valdžios akivaizdoje, nes ji yra dvasinė valdžia, įsteigta Viešpaties Kristaus, kuriam dieviškuoju įsakymu priklauso pareiga eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Taip pat Bažnyčia reikalauja laisvės tiek, kiek ji yra žmonių visuomenė, turinti teisę gyventi pilietinėje visuomenėje pagal krikščioniškojo tikėjimo normas.

Dabar, kai religijos laisvė vyrauja kaip norma – ne tik žodžiais skelbiama ar įstatymų patvirtinta, bet ir nuoširdžiai įgyvendinama praktiškai – ten Bažnyčia galiausiai pasiekia stabilią, tiek teisinę, tiek faktinę, būklę, reikalingą nepriklausomybei vykdyti savo dieviškąją misiją, nepriklausomybei, kurią bažnytinė valdžia visuomenėje atkakliausiai pabrėžė. Tuo pačiu metu krikščionys, kaip ir visi kiti žmonės, turi pilietinę teisę nebūti trukdomiems gyventi pagal savo sąžinę. Todėl egzistuoja harmonija tarp Bažnyčios laisvės ir tos religijos laisvės, kuri turi būti pripažinta kaip visų žmonių ir bendruomenių teisė ir patvirtinta teisinėje sistemoje.

Bažnyčios pareiga

14. Katalikų Bažnyčia, norėdama įvykdyti dieviškąjį pavedimą: „mokykite visas tautas“ (Mt 18, 19–20), turi uoliai stengtis, „kad Dievo žodis būtų skleistas ir šlovinamas“ (2 Tes 3, 1).

Jis karštai prašo visų savo vaikų pirmiausia melstis „prašymais, maldomis, maldomis ir padėkomis už visus žmones... Nes tai gera ir priimtina mūsų Gelbėtojui Dievui, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 1–4).

Savo ruožtu tikintieji, ugdydami savo sąžinę, privalo stropiai laikytis šventos ir patikimos Bažnyčios doktrinos. Kristaus valia Katalikų Bažnyčia yra tiesos mokytoja, o jos misija – autentiškai skelbti ir mokyti tiesos, kuri yra Kristus, ir kartu savo autoritetu skelbti bei patvirtinti moralinės tvarkos principus, kylančius iš pačios žmogaus prigimties. Be to, tikintieji tegul išmintingai elgiasi su netikinčiaisiais ir su visu pasitikėjimu bei apaštališku uolumu skleidžia gyvenimo šviesą „Šventojoje Dvasioje, su nuoširdžia meile, tiesos žodžiais“ (2 Kor 6, 6–7), net iki kraujo praliejimo.

Mokinys turi didelę pareigą Kristui Mokytojui kasdien vis geriau pažinti iš Jo gautą tiesą, ištikimai ją skelbti ir drąsiai ginti, atmetant bet kokias priemones, prieštaraujančias Evangelijos dvasiai. Tačiau Kristaus meilė kartu skatina jį su meile, išmintimi ir kantrybe elgtis su tais, kurie gyvena klaidingai ar nežinodami tikėjimo. Todėl reikia atsižvelgti tiek į pareigas Kristui – gyvybę teikiančiam Žodžiui, kuris turi būti skelbiamas, tiek į žmogaus asmens teises ir malonės mastą, kurį Dievas per Kristų suteikė žmonijai, kuri yra kviečiama noriai priimti ir išpažinti tikėjimą.

IŠVADA

15. Todėl akivaizdu, kad mūsų laikų žmonės trokšta laisvai išpažinti religiją tiek privačiai, tiek viešai; ir dar daugiau, kad religijos laisvė daugelyje Konstitucijų yra paskelbta pilietine teise ir iškilmingai pripažinta tarptautiniuose dokumentuose.

Tačiau yra režimų, kuriuose, nors jų Konstitucija pripažįsta religinių apeigų laisvę, pati valdžios institucija stengiasi užkirsti kelią piliečiams praktikuoti religiją ir padaryti religinių bendruomenių gyvenimą itin sunkų ir nesaugų.

Su džiaugsmu sveikindamas palankius šio meto ženklus, bet su liūdesiu smerkdamas šiuos apgailėtinus faktus, Šventasis Susirinkimas ragina katalikus ir prašo visų žmonių kuo atidžiau apsvarstyti, kokia būtina yra religijos laisvė, ypač dabartinėmis žmonijos sąlygomis.

Akivaizdu, kad visos tautos vis labiau vienijasi, kad skirtingų kultūrų ir religijų žmones sieja glaudesni ryšiai ir kad auga individualios atsakomybės suvokimas. Todėl norint užmegzti ir įtvirtinti taikius santykius ir harmoniją tarp žmonijos, būtina, kad religijos laisvė būtų saugoma veiksmingomis teisinėmis priemonėmis visame pasaulyje ir kad būtų gerbiamos aukščiausios asmenų pareigos ir teisės laisvai plėtoti savo religinį gyvenimą visuomenėje.

Tegul Dievas, visų Tėvas, suteikia žmonijai, stropiai laikantis religinės laisvės visuomenėje, Kristaus malone ir Šventosios Dvasios galia, pasiekti didingą ir nepalaužiamą „Dievo vaikų šlovės laisvę“ (Rom 8, 21).

Kiekviena šios Deklaracijos dalis patiko Švenčiausiojo Susirinkimo Tėvams. Ir Mes, turėdami Kristaus suteiktą apaštališkąją valdžią, kartu su Garbingaisiais Tėvais, Šventojoje Dvasioje, jas patvirtiname, nustatome ir įtvirtiname bei įsakome, kad, sinodiškai nutarus, jos būtų paskelbtos Dievo garbei.

Roma, Šv. Petro bazilika, 1965 m. gruodžio 7 d.

Aš, Paulius, Katalikų Bažnyčios vyskupas